Anapus Nemuno (1283) Songtext / Lyric

Ten, kur saulė leidžias vakaruos, kur Prūsų giminės

Pavargusios kovot su kryžių nešančiais šunim,

Krito Pamedė, Galinda, Barta, gynės Semba

Ir Notanga sukilimais šlavė vokiečių pilis.

Penkiasdešimt metų kovės narsiai, nenurimo

Karo būgnas, plakt širdis, kerštu liepsnojantys ginklai,

Teks palikt tėvų žemes ir pažadą sugrįžt, ugnim

Išdegint tai, kas svetima, į pelenus paverst.



Prūsus ir Jotvingius, Kuršius, Sėlius ir Žiemgalius

Lietuva priglaust suspėjo, ginklą galinčius laikyt,

Geležinės valdė rankos, kautis troško ir atkeršyt,

Už tėvų mirtis krikščionims galą padaryt.

Niekšai, jūs svajojat eit toliau, anapus Nemuno,

Ir žemę Lietuvos grėsmingais kryžiais nusmaigstyt,

Mes vergaut nepratę, mūsų laisvė - tai kova,

Mes visi numirsime mūšyje laisvi.






Pralaimi tie, kurie nebetiki,

Nustoja plakt širdis, įpuolusi į neviltį.

Sudėt ginklus - pasmerkt gyvenimą,

Iškeisti laisvę į beviltišką vergavimą.

Kas drįsta pult į priešų begalę,

Suklupęs kumštyje suspaudžia savo pergalę.

Visai arti, anapus Nemuno,

Laukt pasiruošę dieną naktį priešo svetimo.



Ryt sudrebės dangus, prapliups lietum, pažadins vėjus,

Sūkuriais audra pakils ir juodu vandeniu patvins,

Nemunas galingas siena stos ir nei vienas išpera

Nė kojos kelti Lietuvon nedrįs.

Matos iš toli grėsmė, dangus ugnim kraujuoja,

Kitame krante jau girdis atžygiuojantys būriai,

Rytą jūs vaitosit, jeigu Nemuną įveiksit,

Ir gailėsitės, kad jūsų dievas siuntė jus čionai.



Anapus nemuno... anapus nemuno...